Ilgą laiką moterys apie save galvojo mažiausiai, visuomet prioretizuodamos šeimos ir artimųjų poreikius. Šiuolaikiniai laikai keičia šį požiūrį – dabar moterys skiria daugiau dėmesio savo fizinei ir emocinei gerovei, naudojasi pažangiausiomis gydymo technologijomis ir metodais.
Apie šiuolaikinius gydymo būdus, taikant intervencines procedūras, kuo jos skiriasi nuo tradicinių operacijų, kokios rizikos bei kokias ligas jos gydo efektyviausiai paaiškina Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, gydytojas intervencinis radiologas Andrejus Afanasjevas.
Gydytojas intervencinis radiologas A. Afanasjevas sako, kad esminis klausimas medicinoje išlieka tas pats: kaip kuo greičiau, efektyviau ir su minimaliais šalutiniais poveikiais padėti pacientui pasveikti, kad jis kuo greičiau grįžtų į įprastą gyvenimą. Minimaliai invazinės procedūros dažnai yra atsakymas į šį klausimą, nes jų esmė ir tikslas būtent toks – užtikrinti efektyvų gydymą, kuo mažiau paveikiant paciento organizmą.
Šiandien, pasak gydytojo, minimaliai invazinės procedūros tampa pirmo pasirinkimo gydymo metodu daugelyje sričių, tokių kaip kardiologija, onkologija, ortopedija, ginekologija ir gastroenterologija. Norint, kad šie metodai būtų taikomi dar plačiau, reikalingas nuoseklus technologinis, mokslinis ir klinikinis progresas, taip pat gydytojų tarpusavio bendradarbiavimas, kad skirtingų sričių specialistai galėtų keistis žiniomis ir patirtimi, užtikrinant, kad kiekvienas pacientas gautų optimalų, individualizuotą gydymą. Kai gydytojai dalijasi gerąja praktika ir diskutuoja apie sudėtingus atvejus, atsiveria galimybė greičiau spręsti iššūkius ir tobulinti pacientų priežiūrą visuose sveikatos priežiūros lygmenyse.
„Intervencinės radiologijos spektras itin platus. Gydymo tikslais, pasitelkus įvairius kateterius, patenkama į reikiamą kraujagyslę ar lataką ir atliekamas susiaurėjimų plėtimas specialiais balionėliais (angioplastika) ar jos sienelės sutvirtinimas įvairaus metalo vamzdeliais (stentavimas). Kraujagyslės gali būti skubiai atkemšamos (taikoma trombektomija), pavyzdžiui, galvos smegenų, žarnyno ar galūnių arterijų okliuzijos atveju, arba užkemšamos, pavyzdžiui, kraujavimo metu. Taip pat gali būti užkemšamos navikus ar kitas struktūras maitinančios kraujagyslės (gimdos miomos, varikocelės, arterioveninės malformacijos). Itin inovatyvios priemonės pasitelkiamos galvos smegenų aneurizmų gydymui, daug dėmesio skiriama itin sudėtingų aortos aneurizmų endovaskulinio gydymo sričiai naudojant individualius stentgraftus.
Galiausiai, minimaliai invazinės procedūros pasižymi dideliu efektyvumu ir tikslumu. Naudojant realaus laiko vaizdavimo technologijas, intervenciniai radiologai gali tiksliai atlikti procedūrą ten, kur ji yra reikalingiausia nepažeidžiant aplinkinių sveikų audinių. Procedūros metu viskas yra preciziškai kontroliuojama realiu laiku, sekama procedūros eiga, užtikrinamas itin tikslus ir efektyvus gydymas“, – patikina radiologas. Į klausimą, ar prcedūros gali būti atliekamos visiems pacientams be išimčių, ar visgi jų yra, gydytojas atsako, kad invazinės procedūros tinka daugeliui pacientų, tačiau, kaip ir bet kokios medicininės intervencijos, jos gali būti netinkamos tam tikroms situacijoms – pavyzdžiui, ne visi gimdos miomų klasifikacijos tipai tinkami embolizacijai, kaip ir miomos dydžiai, tarkym 15 cm ir daugiau – tokioms pacientėmsjis siūlo tradicinį gydymo būdą. Netinka ir pacientams, turintiems specifinių anatominių ypatybių arba gretutinių ligų, esant labai pažengusioms onkologinėms ligoms ar turint alergiją tam tikroms kontrastinėms medžiagoms. Tokių atveju gali reikėti tradicinių chirurginių metodų, tačiau kiekvieną atvejį turi įvertinti kompetentingų gydytojų komanda.
Į klausimą, kaip dažnai atliekamos intervencinės radiologijos procedūros moterims, ir kokia yra jų prieinamumas mūsų šalyje, gydytojas radiologas A. Afanasjevas atsako, kad intervencinės radiologijos procedūrų moterims dažnumas Lietuvoje priklauso nuo konkrečios patologijos. Pavyzdžiui, gimdos miomų gydymas – embolizacija, šiuo metu ji itin populiarėjanti. Mažai invazyviais, moters kūną tausojančais intervencinės radiologijos metodais taip pat sėkmingai gydoma endometriozė, dubens pilnakraujystės sindromas, kraujavimas iš gimdos, krūtų fibromos, taip pat onkologinės ligos. „Irnors intervencinės radiologijos procedūrų spektras nuolat plečiasi, nes tai yra viena iš labiausiai besivystančių šiuolaikinių medicinos sričių, ų prieinamumas gali skirtis regionuose – didmiesčiuose, kur dirba daugiau specializuotų gydytojų ir yra tinkama infrastruktūra, pacientės lengviau gali gauti šias paslaugas. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose pacientės gali susidurti su siuntimo ar informacijos apie tokius gydymo būdus stoka – daugelis moterų net nežino apie šią gydymo galimybę, dalis žmonių radiologą iki šiol įsivaizduoja tik kaip „nuotraukų“ aprašinėtoją, nežino, kad radiologija taikoma ne tik diagnozuojant, bet ir gydant įvairias ligas. Gydymo metodų pasirinkimas priklauso ir nuo gydytojo patirties bei įprastų praktikų, todėl pacientės ne visada nukreipiamos konsultuotis su intervenciniu radiologu. Šiandien intervencinė radiologija yra viena iš pažangiausių medicinos sričių, tačiau vis dar trūksta papildomo švietimo apie šių procedūrų naudą tiek gydytojams, tiek pacientėms“, – įsitikinęs gydytojas.
Paklausus, kuriuos pagrindinius minimalių invazinių procedūrų privalumus išskirtų, palyginus su tradicinėmis chirurginėmis procedūromis, A. Afanasjevas išskiria tai, kad vienas iš pagrindinių šių procedūrų privalumų – minimalus intervencinis poveikis, kas leidžia pasiekti giliausias organizmo struktūras be atviro pjūvio. Pasak radiologo, pjūvio dydis būna vos adatos skylutės dydžio, todėl kūnas netraumuojamas taip, kaip chirurginių procedūrų metu, kai atliekami dideli, ilgai gyjantys pjūviai, reikalaujantys tiek papildomos priežiūros ligoninėje, tiek ilgo sveikimo ir atsistatymo laikotarpio. „Pavyzdžiui, tradiciškai gydant gimdos miomas, dažnai siūloma atlikti miomektomija ar net histerektomija, ką nuolat girdžiu iš besikreipiančių moterų, kurios metu pašalinama gimda. Chirurginės operacijos metu atliekamas 10-15 cm ilgio pjūvis pilvo apačioje, taikoma bendroji nejautra, o po operacijos pacientėms tenka gulėti ligoninėje nuo 2 iki 5 dienų. Pilnas atsistatymas po histerektomijos užtrunka 6–8 savaites. Tuo tarpu gydant gimdos miomas minimaliai invaziniu būdu, pavyzdžiui, embolizuojant, atliekamas kelių milimetrų dūris kirkšnyje ir taikoma vietinė nejautra. Po procedūros pacientė gali grįžti namo per vieną ar dvi dienas bei greitai grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Daugeliu atvejų minimaliai invazinės procedūros atliekamos ambulatoriškai arba reikalauja tik trumpalaikės hospitalizacijos. Tai yra mažesnė našta tiek gydymo įstaigai, tiek pacientui. Be to, tokios procedūros paprastai sukelia mažiau pooperacinio skausmo ir diskomforto“, – privalumus vardija gydytojas.
Visą straipsnį apie moters sveikatą galite perskaityti ČIA.
